Tikrasis imbieras yra tropikų daugiametis žolinis augalas, užaugantis net iki 1 m. Vertingiausi žmoguiyra jo šakniastiebiai, besidriekiantys horizontaliai žemėje. Natūraliai augančio imbiero dabar jau neberandama. Manoma, kad jis kilęs iš Indijos ar Kinijos, kur, anot šių šalių išlikusių rašytinių šaltinių, maistui buvo naudojamas jau prieš 3000 metų.

Mūsų laikais imbieras labiausiai auginamas Kinijoje, Indonezijoje, Šri Lankoje, Japonijoje, Jamaikoje, Malaizijoje, Artimųjų Rytų valstybėse, Australijoje, Tailande, Brazilijoje, JAV ir kt. Tačiau iškasti šakniastiebiai – tai dar ne prieskoniai. Jie valomi, paruošiami panaudojant įvairias technologijas (mirkymą, plikymą ir kt.) ir tik tada įgauna taip mėgstmo prieskonio savybes.

Pagal šaknies apdorojimą imbieras skirstomas į baltąjį ir juodąjį. Baltasis imbieras gaunamas išplautas ir nuskustas šaknis džiovinant saulėje. Šaknys balinamos mirkant jas kalkių skiedinyje. Juodasis imbieras - nenuskustos šaknys nuplikinamos verdančiu vandeniu, o po to džiovinamos. Geresnis yra baltasis imbieras. Imbiero šaknys turi malonų kvapą ir deginantį skonį. Į prekybą imbieras patenka šakniastiebių gabalų pavidalu ir dažniausiai maltas, miltelių pavidalu.

Maistas

Šviežios imbiero šaknys, kurios nebe naujiena ir mums, ypač populiarios ruošiant indų ir rytietiškos virtuvės patiekalus. Imbiero panaudojimas kulinarijoje ir konditerijoje yra labai platus. Plonais griežinėliais suraikytas imbiero šakniastiebis dedamas ruošiant marinatus ir aštrius patiekalus. Tarkuotu ir kapotu imbieru galima gardinti makaronus, troškintą mėsą. Smulkiai tarkuotas imbieras daugiau tiks keptiems gaminiams, taip pat ir salotoms suteiks švelnų citrinų aromatą. Konservuotas imbieras gali būti puikus užkandis ar priedas aštriems patiekalams. Malonų prieskonį imbieras suteikia žuviai, kitiems jūros produktams, daržovėms, mėsai, žvėrienai. Mėsą jis ne tik aromatizuoja, bet ir suminkština. Imbiero galima dėti į sriubas, padažus.

Imbieru gardinami kai kurie kepiniai. Dar praėjusį šimtmetį imbieras pasidarė neatskiriama dalimi tradicinių, populiarių visoje Vakarų Europoje imbiero meduolių, keksų, sausainių. Jo dedama į džemus, saldainius, saldžius konservus. Anglijoje labai populiarus imbiero alus, elis, imbiero vynas. Maltų džiovintų šio augalo šakniastiebių yra visame pasaulyje žinomų kari prieskonių mišinyje.

Vaistas

Imbieras jau senovės egiptiečių, romėnų ir graikų buvo naudojamas ne tik kulinarijoje ir medicinoje. Šis augalas turi antiseptinių savybių ir stabdo kraujavimą. Aromaterapijoje naudojamas skatinti cirkuliaciją, sumažinti įsitempimą, sergant bronchitu, esant pilvo skausmams, pasitempus raumenis ar tiesiog pavargus. Nuo seno žmonės imbieru gydė meteorizmą, žarnyno spazmus, jo nuoviru malšino kosulį, vadavosi nuo pykinimo ir vėmimo. Rytų šalyse imbierą kramtydavo esant blogam burnos kvapui. Imbieras – gera priemonė nuo jūros ligos. Yra žinoma, kad Karibų jūreiviai, prieš išplaukdami į jūrą, visad kramto imbierą.

Nėščioms moterims nuo pykinimo taip pat rekomenduojama kramtyti imbierą. Imbieras mažina pykinimą ir vėmimą bei neturi jokio šalutinio poveikio vaisiui. Dar senolių imbieras buvo naudojamas pilvo skausmui, viduriavimui, migreniniam galvos skausmui bei reumatiniams sąnarių pažeidimams gydyti. Ir ne be pagrindo, mat pastaraisiais metais atlikti imbiero poveikio sąnarių uždegiminių ligų gydymui tyrimai aiškiai įrodo, jog imbieras stabdo sąnario kremzlę apėmusi uždegimą, taigi, ir kremzlės tolesnį irimą, bet to, veikdamas žarnyną, mažina riziką susirgti reumatoidiniu artritu.

Imbierą galima naudoti jei jaučiamas šleikštulys, pykina.  Geriamas nuoviras iš 1-2 šaukštelių tarkuotrų imbierų užpylus stiline karšto vandens. Geriama 3 kartus per dieną. Šis nuoviras padės ir jei pučia vidurius, viduriuojama, sutrikęs virškinimas.

Kristalizuotas imbieras
Užvirinkite 1,3 puodelio cukraus + 1 puodelis vandens, sudėkite 1 puodelį nuluptų ir supjaustytų imbiero gabaliukų, troškinkite 20 minučių. Nusausinkite ir išdžiovinkite, tada pabarstykite cukrumi.