Nevaisingumas -  opi ir skaudi visuomenės problema, kurios sprendimas reikalauja sudėtingų ir kompleksinių sprendimų. Visuomenėje ir žiniasklaidoje šia tema dažnai diskutuojama, tačiau ne visada situacija yra tokia bloga, kaip neturint tinkamų žinių gali pasirodyti.

Šeima laikoma nevaisinga, kai moteris, gyvendama su vyru reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama nėštumo, per 1 metus nepastoja. 10-20% visų šeimų yra nevaisingos, iš jų 50% atvejų nevaisingos yra moterys, 40% - vyrai, 10% abu sutuoktiniai. Skiriamos dvi nevaisingumo formos:

Absoliutus nevaisingumas - kai nesusiformavusios kiaušidės, gimda ir makštis, kiaušidėse nėra lytinių ląstelių arba lytiniai organai pašalinti operaciniu būdu.

Reliatyvus nevaisingumas - tai sumažėjusi galimybė pastoti ir gydant šis nevaisingumas gali būti likviduotas.

Pagrindiniai nevaisingumo požymiai - šeima negali susilaukti palikuonių metus ir ilgiau, gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontraceptinių priemonių.

Tyrimai

Tiriami abu nevaisingos šeimos sutuoktiniai. Tyrimai trunka ilgai: nevaisingumo priežastis nustatoma tik per kelis mėnesius. Išsiaiškinama moters artimųjų giminaičių (motinos, seserų) nėštumų eiga, gimdymo komplikacijos, moters vaikystėje ir paauglystėje persirgtos ligos, brendimo sutrikimai, mėnesinių pradžia ir jų pobūdis, lytinio gyvenimo pradžia ir jo sutrikimai ir panašiai.

Atliekamas tyrimas per makštį, laboratoriniai (kraujo, šlapimo) bei specialūs tyrimai lytinių organų ūminiams ir poūmiams uždegimams nustatyti. Jei įtariamas kiaušintakinis nevaisingumas, tiriama kiaušintakių būklė.

Tiriamas estrogenų, gestagenų, prolaktino, posmegeninės liaukos išskiriamų hormonų kiekis kraujyje, 17-ketosteroidų kiekis paros šlapime (antinksčių funkcijai įvertinti dėl galimo vyriškųjų hormonų pertekliaus organizme).

Visuomet atliekama transvaginalinė echoskopija, siekiant įvertinti vidinių lytinių organų anatominę padėtį, kiaušidžių būklę, gimdos gleivinės storį.

Gydymas

Gydoma pagrindinė liga, kuri yra nevaisingumo priežastis(chlamidiozė, ureaplazmozė, mikoplazmozė ir kt.). Anatominiai pakitimai gydomi chirurgiškai.

Endokrininis nevaisingumas gydomas hormonais: jei nustatomas kokių nors hormonų trūkumas, jų kiekis papildomas atitinkamomis dozėmis, atsižvelgiant į menstruacinio ciklo fazes. Jei yra kokių nors hormonų perteklius, jų kiekis mažinamas skiriant vaistus.

Imuninio nevaisingumo gydymas yra sunkiausias ir iki galo dar neištirtas. Jeigu moters gimdos kaklelio gleivėse ir kraujyje randama specifinių spermai antikūnų, skiriamas jautrumą mažinantis gydymas, patariama bent 6 mėnesius neleisti spermai išsilieti į makštį lytiškai santykiaujant, naudoti prezervatyvą.

Paskutinė priemonė gydant nevaisingumą yra dirbtinis apvaisinimas.

Profilaktika

Nevaisingumo profilaktiką reikia pradėti anksti: vaikystėje, paauglystėje, brendimo laikotarpiu. Dažnos vaikų infekcinės ligos gali sutrikdyti lytinių ir endokrininių organų veiklą. Mergaitėms svarbu įdiegti lytinės higienos įgūdžius, supažindinti su lytiniu gyvenimu, jos turi žinoti, kad ankstyvi, atsitiktiniai lytiniai santykiai gali būti lytinių organų uždegimų ir venerinių ligų priežastis(chlamidiozė, ureaplazmozė, mikoplazmozė ir kt.). Moterų nevaisingumo profilaktikai svarbus tinkamas ir savalaikis lytinių organų uždegimų gydymas, darbo ir buities sąlygų gerinimas, sveikas gyvenimo būdas.

sxc.hu nuotr.