Kovai su ansvoriu visame pasaulyje išeikvojama daugybė pinigų ir energijos. Kuriamos specialios metodikos, steigiamos klinikos, pasaulį išvysta vis „efektyvesnės" dietos, tačiau antsvoris tebėra aktuali problema, kelianti daugybę klausimų.

Pabandykime paanalizuoti pagrindines problemas.

1-oji problema: per daug iš savęs reikalaujame

Masinės komunikacijos priemonės perša mums pavyzdinės išvaizdos modelius. Tačiau nereikia pamiršti fiziologijos. Egzistuoja skirtingi moters kūno sudėjimo tipai, tad svarbu suvokti, kad mūsų fizinės galimybės yra ribotos.

Asteno-torakaliniam tipui būdingi ilgi kaulai ir ne itin išsivystę raumenys. Iš žvaigždžių tokia figūra gali pasigirti Angelina Jolie ir Nicole Kidman.Tokio tipo žmonės paprastai nesiskundžia nereikalingu svoriu. Lieknumas - ne jų nuopelnas, o gamtos dovana. Vis dėlto net nedideli lašinukai ant liemens, klubų ar rankų itin gerai pastebimi. Atsikračius antsvorio kokia nors „greita" dieta, oda sensta, nukara, atsiranda celiulitas, suglemba raumenys.

Digestyvinio tipo vizitinė kortelė - stambūs kaulai ir tvirti raumenys. Itin liekna tampama tik pakenkus sveikatai. Tokio tipo moterys yra Jennifer Lopez ar Drew Barrymore. Raumenys auga greitai, bet taip pat - ir riebalai, linkę kauptis ant klubų. Kita problema - pilvas retai kada būna plokščias kaip lenta, nes vidaus organai labai išsivystę. Todėl reikia stengtis maitintis taip, kad po oda ir tarp organų neprisikauptų nereikalingų riebalų.

Raumeningojo tipo moterys taip pat pasižymi stambiais kaulais ir dideliais raumenimis, kurie auga nuo bet kokios veiklos. Toks kūno sudėjimas - Madonnos, Umos Thurman, Demi Moore. Užtenka padauginti saldumynų, ir ima augti lašinukai.

Torakalinis-digestyvinis tipas būdingas Rytų moterims - siauri pečiai, nedidelė krūtinė, platūs klubai ir sėdmenys bei trumpos kojos. Tokia figūra didžiuojasi Lisa Minelli.

Kuo daugiau liekninačių dietų, tuo labiau liesės veidas, pečiai, krūtinė, kuri ir taip maža, o pilni sėdmenys pasiduos labai sunkiai.

Įvertinti gamtos duotas galimybes - būtų pirmas teisingas žingsnis.

2-oji problema: priklausomybė nuo dietų

Paprastai priklausomybės mechanizmas rutuliojasi taip: likus porai savaičių iki atostogų, svarbaus susitikimo ar kitos progos, žmogus nutaria numesti svorio ir pradeda laikytis nekaloringos dietos. Per pirmą savaitę, dideliam savo džiaugsmui, labai greitai netenka keleto kilogramų. Kitą savaitę taip nebepavyksta - nukrenta tik apie puskilogramį. Po to, jei pasiseka ištverti dar vieną kitą savaitę, svoris praktiškai nebesikeičia: nors tebesilaikoma tos pačios dietos, beveik nustojama liesėti.

Po kurio laiko uždraustų valgių noras nugali. Žmogus nustoja priešintis, suvalgo nors ir nedidelį gabalėlį pyrago ar kito maisto, ir ankstesnio pasiryžimo kaip nebūta. Jis pasijunta prislėgtas ir nustoja laikytis dietos.

Daugelis tą kartoja ir kartoja. Tokie pasikartojantys svorio netekimo ir priaugimo periodai vadinami „svorio ciklais" arba „yo-yo efektu". Blogiausia yra tai, kad kaskart, kai vėl priauga svorio, žmogus tampa truputį apkūnesnis nei anksčiau, taigi kitą kartą suliesėti bus dar sunkiau.

Akivaizdu, kad daugelio liekninamųjų dietų efektas tėra iliuzija, nes daugiausia lieknėjama raumenų ir vandens sąskaita. Lėtėja medžiagų apykaita ir svoris vėl padidėja. Netinkamas svorio mažinimas ne tik kenkia sveikatai, bet ir sukelia psichologinių problemų, sutrikdo alkio ir sotumo pojūčius. Susidaro lyg ir užburtas ratas: siekiant užsibrėžto tikslo, griežtos dietos laikotarpius keičia besaikio persivalgymo priepuoliai. Paskaičiuota, kad valgymo protrūkių metu suvalgyto maisto kaloringumas gali siekti net 5000 kcal. Paprastai po to prasideda kone badmiriavimo etapas, kurio metu per dieną pasitenkinama 500-600 kcal. Tuomet organizmas stokoja ne tik energinių medžiagų, bet ir svarbiausių vitaminų, mineralų bei kitų biologiškai aktyvių junginių. Kyla reali grėsmė susirgti neuroze bei rimtomis nervinėmis valgymo sutrikimo ligomis - anoreksija ar bulimija.

3-oji problema: psichologinis alkis

Įprastai mes turėtume valgyti tada, kai jaučiame alkio signalus, tačiau labai dažnai šiuos signalus siunčia ne skrandis, bet emocijos ar neišspęstos asmeninės problemos. Literatūroje net minimas antrasis emocinis skrandis - fantomas, kuris provokuoja staigius, didžiuliais maisto kiekiais malšinamus, alkio priepuolius.

Priežasčių prisikimšti pilvą surandama pačių įvairiausių: vienatvė, stresas, įtampa, draugijos ar veiklos vengimas. Vėliau ateina gėdos ir kaltės jausmas, neviltis, savigrauža. Neigiamas emocijas dažnas yra linkęs ir vėl slopinti valgiu. Valgymas, trokštant patenkinti emocinius poreikius, mažina savikontrolę.

Pastebėta, kad, prisišveitę nesveikų užkandžių ar saldumynų, žmonės paprastai ima teisintis. Vėliau prisipažįsta, jog gailisi pasidavę pagundai. Išplūdę save, dažnai žada ištaisyti klaidą. Tačiau ne visada tas pavyksta: nusprendę, kad diena jau vis tiek sugadinta, neretai jie ima užkandžiauti toliau.

Ilgainiui maistas tampa manija. Dauguma apie jį galvoja nuolat - nuo ryto, kai apsičiupinėja ant liemens riebalus, iki vakaro, kai eidami miegoti mintyse skaičiuoja, ką tądien suvalgė.

Maistas tampa dar ir baimės objektu - grėsme, o ne malonumu ir gyvenimo būtinybe. Tai gali palaužti ryžtą ir padaryti žmogų storą bei nelaimingą.

Nors mūsų valgymo įpročiai glaudžiai susiję su emocijomis, išnarplioti visa tai įmanoma: tereikia pasistengti suvokti, kodėl valgome kaip tik taip. Išmokę mėgautis maistu, būsime laimingesni bei sveikesni.

Lieknėjimas be alkio

Alkis - natūralus fiziologinis pojūtis, signalizuojantis, kad organizmui reikalinga papildoma energija. Sotumą pajuntame praėjus 15-20 min. po valgio, kai pirmoji maisto porcija įsisavinama ir pradedama virškinti. Jei alkis susijęs su fiziologiniais organizmo poreikiais, anksčiau ar vėliau pasisotiname.

Jei noras valgyti susijęs su emocijomis, nebejuntame, kada organizmas siunčia sotumo signalą. Todėl visa skrandį pripildančių bei sotumo jausmą suteikiančių maisto papildų armija šiuo atveju tampa beginklė. Tik nuraminę „alkį" savo galvoje, galime tikėtis ilgalaikių rezultatų.

Straipsnį parengė manodieta.lt