Netvarkingai prižiūrimame baseine ar pirtyje jūsų gali tykoti sveikatai ar net gyvybei pavojingi mikroorganizmai. Pabandėme panagrinėti, kokie pavojai tyko baseinuose ir kokių priemonių pirmiausiai reiktų imtis.

Legioneliozė (legionierių liga) - infekcinė liga, kurią sukelia legionelės (Legionella pneumophila). Jos veisiasi oro kondicionavimo sistemose, dušų galvutėse, drėkintuvuose ir inhaliatoriuose. Simptomai: karščiavimas, šaltis, galvos ir raumenų skausmas, sausas kosulys ir sunkus kvėpavimas - primena netipinius plaučių uždegimo simptomus. Vėliau pradedama sausai kosėti, darosi sunku kvėpuoti, skauda pilvą. Ligoniai gali viduriuoti ar vemti, dažnas jų ima kliedėti. Pradedama sirgti po 2-10 dienų nuo užsikrėtimo pradžios.

Susilpnėjus organizmo atsparumui tikimybė užsikrėsti didesnė. Šią grėsmę didina lėtinės plaučių ligos, rūkymas, organizmo būklė po operacijos, tam tikrų vaistų (ypač gliukokortikosteroidų) vartojimas. Vidutiniškai 15 proc. iš užsikrėtusiųjų miršta, šis skaičius gali išaugti iki 40 proc. jei užsikrėtusių pacientų imunitetas yra nusilpęs.

Jei liga įtariama jauniems žmonėms, jiems skiriami antibiotikai - doksiciklinas arba eritromicinas. Ciprofloksacinas aktyviai veikia ligos sukėlėjus, bet ne toks aktyvus prieš pneumokokus, todėl jis ne visada tinkamas. Efektyviausias preparatas visgi yra eritromicinas, nors literatūroje galima rasti informacijos apie gydymui sėkmingai naudotą doksicikliną, trimetoprimą ir ciprofloksaciną. Legionierių ligos gydymas paprastai užtrunka 2-3 savaites. Siekiant užkirsti kelią recidyvams, vaistus reikia vartoti ilgiau.

Grybelis. Kita liga, kurią nesunkiai galima pasigauti bendrame baseine arba pirtyje - grybelis.

Simptomai: baltos ar gelsvos linijos ant nagų, suplonėjusi, sustorėjusi, ištrupėjusi arba atšokusi nago plokštelė, plokštelės paburkimas, gelsi arba pilkšvi nagai, pūliai po nagu.

Grybeliai gerai vystosi neutralioje arba silpnai šarmingoje aplinkoje. Jiems palankiausias HP yra 6-6,7, o sveiko žmogaus odos HP yra 5,5, todėl sveika oda yra patikima apsauga nuo šios ligos. Padidėjęs prakaitavimas, ypač uždarose odos plotuose, ir kai kurios ligos keičia žmogaus HP, ji tampa nebe tokia atspari grybeliniams susirgimams.

Grybeliai lengvai ištveria žemą temperatūrą. Jie lieka pavojingi žmogui net po užšaldymo. Žūva esant aukštai temperatūrai. Drėgnas 75 C oras sunaikina grybelį per 15 minučių. Grybelio augimui ir vystymuisi reikia drėgnos vėsios aplinkos, todėl didelis prakaitavimas ar drėgni batai skatina grybelio vystymąsi. Pirmiausiai užsikrečia pėdos, nes jomis vaikštoma drėgnomis vėsiomis baseinų, dušų ar pirčių grindimis, ant kurių grybeliui veistis yra idealios sąlygos. Grybeliai atsparūs išdžiūvimui. Išdžiūvę jie nustoja augti ir daugintis. Vėliau, patekę į tinkamą terpę, vėl pradeda vystytis, daugintis ir sukelia susirgimą. 1 proc. formalino tirpale grybeliai miršta per 15-20 min., chloro tirpale - per 30-40 min.

Užsikrėsti galima ir per tiesioginį kontaktą su sergančiuoju, ir naudojant jo naudotus daiktus.

Tiesa, ne visada patekęs ant odos grybelis sukelia ligą. Tai priklauso nuo grybelio tipo, žmogaus organizmo atsparumo ir tinkamų aplinkybių. Tikimybė užsikrėsti grybeliu padidėja seniems žmonėms, nėščiosioms ir iškart po gimdymo. Pastaraisiais moterų gyvenimo laikotarpiais, dėl gimdymo, bemiegių naktų ar dėl vitaminų trūkumo, gerokai susilpnėja natūralus imunitetas. Jo vystymąsi skatina traumos. Nepažeista suaugusio žmogaus oda puikiai saugo organizmą nuo išorinių infekcijų. Pažeidus odą pasikeičia jos struktūra ir sumažėja atsparumas, todėl per sužeistas vietas į organizmą gali patekti įvairios bacilos, tarp kurių gali būti ir grybelis. Labai dažnai kojų grybelis prasideda nuo nagų traumų, kurias sukelia per maži batai, sumušimai ar pritrynimai.

Norint išvengti grybelinių infekcijų svarbu laiku gydyti jau turimas ligas. Labai svarbu vengti traumų ir tausoti savo odą. Nereiktų avėti per mažų batų, vilkėti spaudžiančių drabužių ar apatinių baltinių. Patyrus traumą reiktų kreiptis į gydytoją (kreiptis į gydytoją vertėtų patyrus bet kokią traumą).

Lankantis baseinuose ir pirtyse rekomenduotina avėti specialų savą apavą.

Jei ligos išvengti nepavyko, reikia tuoj pat kreiptis į kompetentingą gydytoją, nes anksčiau pradėtas gydymas bus efektyvesnis. Nagų grybelis gydomas ambulatoriškai. Populiariausias ir efektyvus gydymas - geriamieji vaistai. Taip pat, pasitarus su gydytojais, galima naudoti kitas gydymo priemones.

Karpos. Dar vienas nemalonumas, galįs tykoti bendrame baseine - karpos. Tai odos liga, kurią sukelia virusas Tumefaciens verrucarum ir kurios metu atsiranda gerybinių neuždegiminių augliukų. Jie gali būti įvairaus dydžio. Infekcija perduodama per tiesioginį kontaktą su ligoniu arba naudojantis jo daiktais. Inkubacinis periodas - nuo 4 iki 5 mėnesių. Simptomai: odos šlapiavimas, kieti, nelygiu paviršiumi mazgeliai ant odos, odos išaugos, skausmas einant.

Karpos yra kelių tipų:

Paprastosios karpos - neskausmingos kūno arba pilkai rudos spalvos (3-10 mm) išaugos. Atsiranda ant rankų pirštų, veido, plaukuotosios galvos dalies.

Pėdų karpos - paprastai atsiranda ant pėdų. Skausmingos, panašios į nuospaudas. Jos atsiranda dėl nuolat avimos nepatogios avalynės.

Plokščiosios karpos - maži (0,5-3 mm) normalios odos spalvos arba geltoni mazgeliai, apvalūs arba pailgi su lygiu paviršiumi, šiek tiek iškilę virš odos paviršiaus. Paprastai būna ant veido ir delnų.

Kondilomos - paprastai užsikrečiama per lytinius santykius, todėl jos vadinamos venerinėmis karpomis.

Diagnozuoti susirgimą medicinos įstaigoje nėra suku.

Sergant pėdų karpomis nevertėtų basomis vaikščioti grindimis, lankytis baseinuose, pirtyse, vengti didelio kojų apkrovimo.

Vieno tobulo būdo karpoms gydyti nėra, nes visi gydymo metodai veikia simptomiškai, nepanaikina odoje esančio viruso. Gydymas priklauso nuo paciento amžiaus, ligonio pasirinkimo, karpų išplitimo, pažeidimų trukmės, vietos, imuninės būklės.

Niežai. Baseinuose ir pirtyse taip pat galima susirgti niežais (šia liga galima užsikrėsti ir kitose vietose).

Niežus sukelia niežinė erkė Sarcoptes scabiei hominis, tiksliau, niežinių erkių patelės, kurios yra 0,3-0,4 mm dydžio ir gyvena iki mėnesio. Jos įsigraužia po oda ir ten padeda 2-3 kiaušinėlius, iš kurių vėliau išsivysto lervutės, kurios po 2 savaičių tampa suaugusiomis erkėmis.

Ne žmogaus organizme, kambario temperatūros aplinkoje erkutė išgyvena 2-3 dienas. Esant 60 C temperatūrai erkė žūna per valandą, o 100 C arba neigiamai - iš karto.

Niežais užsikrėsti galima tiek bendraujant su sergančiuoju, tiek naudojantis jo daiktais. Simptomai: sutrikęs miegas, odos bėrimas ar pūslės, intensyvus odos niežėjimas, galįs nurimti naktį, kraujingi odos šašeliai, matomi erkių takai, išbertos įvairios kūno vietos. Nepaisant to, kad erkės labiausiai mėgsta šiltas ir drėgnas kūno vietas, niežėti gali pradėti bet kurioje kūno vietoje.

Liga diagnozuojama remiantis išvardytais simptomais. Paprasčiau sakant, jei ne vieną dieną jus beria ir labai niežti, abejonių likti netūrėtų.

Laimė, šiandien niežams gydyti yra net keletas efektyvių būdų. Svarbiausia taisyklė - artimiesiems ir artimai kontaktavusiems asmenims yra būtinas profilaktinis gydymas. Pradėjus ir baigus gydymą reikalinga kruopšti drabužių ir buitinių daiktų dezinfekcija.

Alergija. Dar viena problema, su kuria galima susidurti baseine ar pirtyje, - alergija.

Alergijas sukelia alergenai - medžiagos, galinčios jautriam žmogui sukelti alerginę reakciją, tokią kaip sloga, bėrimas, bronchinės astmos priepuolis ar net alerginis šokas. Gali būti, kad pirmą kartą patekęs į žmogaus organizmą alergenas nesukels jokių pasekmių, bet tai nereiškia, kad organizmas į jį nesureaguos. Tarp pirmojo alergeno patekimo ir antrojo, kuris jau sukelia alerginę reakciją, praeina vadinamasis sensibilizacijos laikotarpis. Tuo metu imuninė sistema išsaugo alergeno ypatybes ir kitą kartą susidūrusi su juo paruošia atsakomąją reakciją, gamindama atitinkamų antikūnių ir išskirdama aktyviųjų medžiagų (mediatorių), kurie ir sukelia alerginę reakciją.

Baseine alergija gali kilti dėl chloruoto vandens, pirtyse alergijos sukėlėjai gali būti ten naudojami eteriniai aliejai.

Alergija diagnozuojama paimant odos mėginių, kurie rodo, ar į spėjamą alergeną kūnas reaguoja, ar ne. Mėginys pagrįstas odos ir alergeno kontaktu: sudaromos sąlygos odai susidurti su alergenu. Jei organizmas yra jautrus alergenui, po 15-20 minučių pasireiškia odos reakcija: paraudimas, pūslelės. Diagnozę gali patikslinti kraujo tyrimai.

Nuo alerginių negalavimų yra įvairių antihistamininių vaistų (tabletės, sultys ir lašai). Anksčiau antihistamininiai preparatai kėlė problemų, nes sukeldavo stiprų bendrąjį slopinamąjį poveikį. Naujausios medžiagos tokio poveikio neturi arba jis yra labai silpnas.