„Al-Kohol" - kažkas subtilaus, lengvo - taip alkoholį apibūdina arabai. Kas sukūrė svaiginantį gėrimą su alkoholio kvapu, istoriniai šaltiniai nutyli. Nė vienoje šalyje girtuokliai nebuvo gerbiami, o buvo su jais kovojama. Kinijoje 500 metų prieš Kristų buvo kertami vynuogynai, o girtuokliai persekiojami. Senovės graikai ir romėnai girtuokliaujančius vasalus versdavo vergais, o girta moteris net galėjo būti užmušta vietoje. Indijoje girtuoklius versdavo gerti karštą šlapimą. Egipte girtuokliams buvę kiek lengviau, ten kentėdavo jų žmonos - joms ant kaktos išdegindavo butelio atvaizdą.

Pirmą kartą terminą „alkoholizmas" 1849 m. pavartojo švedų gydytojas M. Heissas. Vokietijoje XIX a. pabaigoje pradėjo kurtis pirmosios blaivybės draugijos, kurių tikslas - dorovinis jaunimo auklėjimas, aiškinimas apie žalingą alkoholio poveikį organizmui. Lietuvoje blaivybę aktyviai propagavo Motiejus Valančius. Alkoholis yra gerai žinomos formulės, tačiau ne iki galo ištirto poveikio nuodas. Didžiausia bėda ta, kad reguliariai vartojant alkoholį dažnai atsiranda priklausomybė.

Šiuo metu alkoholizmas vadinamas „priklausomybe nuo alkoholio". Ne visi vartojantys alkoholį žmonės yra nuo jo priklausomi. Priklausomybės sindromas vystosi tuomet, kai alkoholiniai gėrimai vartojami dažnai ir reguliariai. Kuo organizmas jaunesnis, tuo greičiau išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Pasitaiko atvejų, kai į ligoninę patenka 6-7 metų vaikai su išsivysčiusia priklausomybe nuo alkoholio, alkoholinėmis psichozėmis. Žmogaus organizmas turi refleksinius apsaugos nuo nuodingų medžiagų mechanizmus - tai vėmimas, natūralus organizmo išsivalymas. Tačiau ilgai vartojant alkoholį, šis mechanizmas tampa neveiklus. Kai alkoholis geriamas sveikatai „pataisyti" - tai jau susiformavusios priklausomybės ženklas. Vėliau atsiranda „sunkios pagirios", „užgėrimai". Žmogus tampa dirglesnis, nesivaldantis, greitai įsižeidžiantis, konfliktiškas, sutrinka miegas. Tokie žmonės neigia, jog yra priklausomi nuo alkoholio. Piktnaudžiavimą alkoholiu dažnai lydi širdies, kasos, kepenų ligos, taip pat depresijos ir kiti psichikos sutrikimai.

Alkoholizmo gydymo metodai

Šiuo metu yra daug metodų, galinčių padėti žmogui tapti nepriklausomu nuo alkoholio, tačiau vienintelė sąlyga išgyti - visiškai atsisakyti alkoholio. Priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė įvairialypė liga, pasireiškianti ir psichologiniais, ir fiziologiniais pokyčiais. Alkoholis nesaikingai vartojamas dėl įvairių priežasčių, priklausomybės formos tarp pacientų taip pat esti skirtingos, todėl vieno universalaus gydymo būdo nėra.

Kodavimas nuo alkoholinės priklausomybės

Tai gana populiarus ir plačiai paplitęs metodas, išrastas dar 1984 metais gydytojo A. R. Dovženko. Šis gydymo metodas paplitęs posovietinėse šalyse ir vakariečiams, kurie siekia kuo labiau įtraukti pacientą į gydymo procesą nėra priimtinas. Kodavimas pagrįstas psichologiniu poveikiu, baimės, kad pavartojus alkoholio mirštama, sukėlimu nuo priklausomybės kenčiančiam pacientui. Kodavimas gali būti atliekamas įvairiais metodais: taikant psichologinio poveikio, medicinines priemones arba abiejų poveikio priemonių derinį. Pagrindinis tikslas - sukelti besigydančiajam neigiamus jausmus alkoholio atžvilgiu: tai gali būti baimė, pasibjaurėjimas.

Nors atvejų, kai Kodavimas padėjo išgyti alkoholizmą (arba laikinai padėjo atsikratyti priklausomybės) yra nemažai, vis dažniau pripažįstama, kad tai tėra vienas iš pirminių etapų alkoholizmo gydyme ir pacientui būtinas ilgas reabilitacijos procesas, kurio metu jis būtų įtraukiamas į gydymą. Esminis aspektas taikant Kodavimo metodą yra tai, kad reikalinga specialisto pagalba ir sergantysis į jį turi kreiptis pats, savo noru. Susidūrę su girtaujančiais giminaičiais ar šeimos nariais žino, kad įkalbėti žmogų kreiptis pagalbos - sunki užduotis. Kita priežastis mažinanti šio metodo taikymo galimybes - procedūra (nepriklausomai nuo to, psichologiniai ar medicininiai gydymo būdai yra taikomi) gali būti atliekama tik visiškai blaiviam pacientui, o tai nuo įsisenėjusios lėtinės ligos kenčiančiam žmogui gali būti sudėtinga.

Minesotos programa

Tai metodas, apimantis 12 žingsnių pasveikimo link. Šis priklausomybės nuo alkoholio gydymo metodas sukurtas JAV ir naudojamas nuo 1935 metų. Minesotos programą sukūrė į Anoniminių alkoholikų klubą susibūrę ir nuo priklausomybės alkoholiui kenčiantys asmenys, kurių tikslas buvo padėti vienas kitam įveikti klastingą lėtinę ligą. Šiandien Minesotos metodas yra plačiai taikomas ir pripažintas profesionalų.

Dažniausiai taikant šį metodą gydymas yra vykdomas stacionare ir trunka apie mėnesį, jį taikant nėra naudojami jokie psichotropiniai vaistai. Minesotos programos esmė - buvimas su tokias pačias problemas turinčiais asmenimis, dalijimasis patirtimi, tarpusavio palaikymas. Visa tai veikia kaip labai stiprus psichologinis veiksnys ir pacientas stengiasi nepasiduoti priklausomybei ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Minesotos metodo taikymas prasideda nuo priklausomybės suvokimo ir pripažinimo. Vėliau seka aiškinimasis kodėl ir kokia pagalba yra reikalinga, paciento santykio su artimaisiais, šeima ir kitais žmonėmis santykio analizė, alkoholio įtaka jo gyvenimui, priežastys ir kitos prielaidos. Galiausiai, padedami profesionalių specialistų, pacientai identifikuoja savo ir alkoholio santykį bei gali tiksliai įvardinti, kokių pokyčių nori ir kaip jų pasieks.

Nors Minesotos programa laikytina pažangiu priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdu ir ją taikant sulaukiama gerų rezultatų, ji nėra tinkama visiems. Pasitaiko atvejų, kad pacientai nebaigia programos (12 žingsnių) arba jos metu apgaudinėja save ir kitus, simuliuoja gydymą ir vos tik išėję iš stacionaraus gydymo vėl griebiasi taurelės. Taip pat yra atvejų, kad praėjus tam tikram laikui priklausomybė atsinaujina ir žmogus yra priverstas programą kartoti. Kitas neigiamas aspektas, kuris apsunkina žmogaus apsisprendimą kreiptis pagalbos - ilgas gydymo stacionare laikotarpis, kurio metu yra privaloma laikytis griežtų taisyklių. Tai ne visiems priimtina, be to, sukelia didelį stresą, įtampą, su sunkumais gilinantis į savo jausmus, analizuojant problemas gali susidurti ir uždaro charakterio žmonės.

Anoniminių alkoholikų draugijos

Šių draugijų kūrimosi pradžia taip pat laikytini 1935 metai, kai JAV buvo sukurta Minesotos programa. Idėja burtis į draugijas kartu su kenčiančiais nuo priklausomybių kilo norint pasidalinti patirtimi ir padėti kitiems. Anoniminių alkoholikų grupių esmė - dalijimasis patirtimi, potyriais ir sveikimo būdais. Savo istorijas pasakoja realūs žmonės, kurie tuos įvykius iš tikrųjų patyrė, pasakojimai grindžiami realaus gyvenimo pavyzdžiais. Priklausomi nuo alkoholio kitų patirtyje randa sektinus pavyzdžius, motyvacijos ir stiprybės pasiryžti žengti svarbų žingsnį.

Esminis skirtumas nuo kitų metodų yra tai, kad Anoniminių alkoholikų draugijose pagalbą teikia ne specialistai (psichologai, gydytojai), o priklausomybės atsikratę žmonės. Nors geras pavyzdys įkvepia, lankymasis Anoniminių alkoholikų grupių susitikimuose kaip ir kiti gydymo būdai prasideda nuo apsisprendimo mesti gerti, kuris daugeliu atvejų yra labai sunkus. Šiose grupėse taip pat gali būti naudojama 12 žingsnių programa, tačiau nuo Minesotos metodo gydymas lankantis Anoniminių alkoholikų grupėse skiriasi tuo, kad čia nėra gydoma stacionare, nereikia laikytis griežtų taisyklių - kiekvienas sergantysis gali laisvai pasirinkti kada ateiti į susirinkimus ir kada ne.

Galvos smegenų biostimuliacija

Galvos smegenų biostimuliacija - originalus gydymo nuo alkoholinės priklausomybės metodas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad elektromagnetiniais laukais, tam tikrais garso dažniais, šviesos impulsais galima koreguoti galvos smegenų biopotencialus. Metodui naudojami fiziškai ir psichiškai sveiko žmogaus galvos smegenų biopotencialai, kurie yra sustiprinami kompiuterio pagalba ir per elektrodus siunčiami į gydomo žmogaus galvos smegenis. Po tokios biostimuliacijos galvos smegenų biopotencialai atsistato iki sveiko žmogaus galvos biopotencialų lygio, dėl to nuotaika tampa pastovesnė, išnyksta emocinė įtampa, atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, išnyksta nemiga, didėja darbingumas. Pagrindinis šio metodo efektas - potraukio alkoholiui išnykimas arba žymus jo sumažėjimas. Pacientas po gydymo gali lengviau save kontroliuoti ir sąmoningai atsisakyti alkoholio. Besigydantis žmogus turi įsisąmoninti, jog jo laukia gana ilgas, iki keleto metų užtrunkantis adaptacinis periodas, per kurį teks atsispirti įvairioms „pagundoms", pažįstamų įkalbinėjimams truputį išgerti.

Ar visiems, sergantiems priklausomybe nuo alkoholio, galima taikyti šį metodą? Norėdamas atsikratyti alkoholinės priklausomybės žmogus primiausiai turi pats priimti sprendimą, jog keis savo gyvenimo būdą. Po biostimuliacijos apie 90 proc. besigydžiusiųjų ilgiau nei metus nevartoja alkoholio, apie 40-50 proc. - 5 metus ir ilgiau. Po gydymo pradėjus girtauti, biostimuliaciją galima pakartoti, nes nėra žmogaus, kuriam negalima padėti, yra žmonės, kurie tos pagalbos nenori. Biostimuliacija neturi pašalinių reiškinių, tai saugus gydymo metodas. Tačiau tai nėra panacėja nuo visų ligų, dėl metodo taikymo rekomenduojame pasitarti su specialistais medicinos centre „Neurovita", įsikūrusiame Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 45, tel. +370-5-2723481.

Sxc.hu nuotr.
Tekstas A. Daugvilaitės