Šiame pasakojime nerasite „recepto", kaip apsisaugoti nuo klastingos ligos, nebus nei liaudiškų nei moksliškų patarimų apie gydymą. Tai visiškai „šviežia" vieno ligonio istorija, kurią perskaitę, kažkurie nusišypsos, o kažkurie ką nors pritaikys sau ir ,neduokdieve, jei pačiam kas panašaus atsitiktų, lengviau perneš tą negandą.

Jei ne šiuometinė kiaulinė-pandeminė psichozė, gal net neverta būtų apie tai rašyti. Bet stop, anokia čia psichozė, jei ligoninės nebesutalpina  plūstančiųjų su temperatūra (informacija tikra, nes į mūsų palatą patalpino žmogų ne visai „pagal profilį", kurio nepriėmė kelios kitos ligoninės).

Kol liga nepaliečia tavęs ar tavo artimųjų, bet kokia pandemija atrodo negalima, o žiniasklaida viską tirština.

Esu normalus vyras, kartais pasilinksminantis, kartais pasportuojantis. Prasidėjo viskas nuo nežymaus vidinio kosuliuko, koks pasirodydavo beveik kiekvieną rudenį. Negi į tokį kreipsi dėmesį. Trečią dieną sausas kosulys pasidarė dažnesnis, atsikosėt sunku. Maniau, išgersiu kaip visada savo „theraflu" ir kaip ranka nuims. Nenuėmė. Ketvirtą parą pasidarė sunku kalbėt. Vėl išgėriau savo vaistukų, tikėjausi išprakaituot... nieko. Penktą parą sunerimau, pasimatavau temperatūrą - 37,6 (vaikiškas karščiavimas!). Tačiau naktį pajaučiau, kad degu.

Nereikėjo manęs varyti į polikliniką, nuėjau pats. Kai tik registratūroje prasitariau, jog temperatūra pakilusi, tuoj viskas pradėjo suktis dvigubu greičiu, buvau maloniai nustebintas. Pas šeimos gydytoją pakliuvau praktiškai be eilės. Nors aš pats nejaučiau jokių įtartinų garsų, gydytoja išgirdo. Tuoj pat išsiuntė į rentgeną. Rentgeno moterys staiga irgi „užsisuko", ėmė man kalbėti greitakalbe, liepė vėl eiti be eilės pas savo gydytoją, atsakymas jau lekia iš paskos.... ir t.t. Žodžiu, per pusvalandį aš jau turėjau receptą antibiotikams, krūvą kažkokių lapelių, biuletenį, ir svarbiausia, diagnozę - PLAUČIŲ UŽDEGIMAS!

Ko jau ko, bet šito nesitikėjau. Aišku..., kaip gi...., čia tikrai kiaulių darbas. Jokių gripo simptomų ir še tau. Pasijutau auka, viena iš tų, kuriai lemta numirti..., gal būt už tėvynę, gal būt už laimingai nugyventus metus, o gal būt tiesiog už save. „Pirma laiko jaunas žūstu.. „ (Julius Janonis).

Kai sužinojo mano moterys, buvo staigiai sudarytas (be manęs) ir pradėtas vykdyti gelbėjimo planas. Per dvi valandas surasta ligoninėj vieta, padarytas siuntimas, suorganizuota mašina..., man tereikėjo tik susirinkti daiktus.

Štai, aš Raudonojo Kryžiaus priimamajame. Stengtis itin nereikėjo, tiesiog turėjau kartoti nurodytos gydytojos pavardę kaip slaptažodį. O tada tiesiog pasiduodi srovei, nežiūrėdamas, kur nuneš. Vėl reikėjo šviesti plaučius, širdies ritmą matuot, dar kažką priduot...

Apie blogus dalykus galvot nenorėjau, todėl godžiai tyrinėjau naująją aplinką. Pirmas dalykas, kuris mane nustebino, tai aplinkinių kalba. Pradžioj nesupratau, kas ne taip, paskui įsiklausiau. Priimamajame žmonių buvo daug, bet valstybinę kalbą  galėjai išgirst tik nuo registratūros langelio ir tai su akcentu.

Jergutėliau, aš gi tarp lenkų! - suvokiau, bet dar ne iki galo.

Apie aplinką. Kai atsidūriau palatoj, į mane sužiuro du apyjauniai vyrai ir du garbesnio amžiaus diedukai. Aš kiek galėdamas garsiau pasisveikinau „laba diena". Nė vienas neatsakė, tik akys iš nuostabos pasidarė platesnės.

Na, manau, - savo gimtajame mieste atsidūriau rezistencijoje. Tai savotiškai pakėlė nuotaiką.Gal pusvalandį jie manęs nekliudė, bet paskui vienas jaunesnių paklausė „a vy atkuda?...vy čtuo, lytuoviec?". Kadangi sunku buvo kalbėt, atsiprašiau, pasakiau, kad viską suprantu ir kai tik galėsiu, prisijungsiu.

Tada galutinai viską supratau: Raudonasis Kryžius aptarnauja Vilniaus rajoną! Gal kitoje situacijoje man tokia kompanija būtų ne visai prie širdies, bet šįkart aš tiesiog „miriau" iš pasitenkinimo klausydamasis „tuteišų" kalbos. Išskyriau ir skirtumus: tas, kuris iš šiaurinės Vilniaus rajono dalies, ypač švepluoja, o tas, kur arčiau Šalčininkų, taria aiškiau ir panašiau į lenkų kalbą. Paskui man vyrai išklojo, kad „puo lytevskie - ny bum bum". Man tai buvo atradimas. Čia turėjo atsispindėti tikroji Vilniaus krašto gyventojų demografinė situacija. Įdomu tai, kad jų pokalbiuose nebuvo jokios neapykantos lietuviams, valdžią keiksnoja taip pat kaip ir mes, apie tarybinę santvarką tos pačios nuomonės kaip ir mes... Dėl valstybinės kalbos - tai jiems pakanka, kad lenkų jaunimas lietuviškai supranta.

Beje, vyrai nepamiršo papasakoti, kad, prieš man atsigulant, šitoj pačioj lovoj mirė žmogus nuo plaučių uždegimo.

Kartą vakare su vizitu buvo atsiųstas jaunas gydytojas iš Panevėžio. Miriau iš juoko, susikalbėti - šansų jokių. Buvau už vertėją.

Bet, kai vieną rytą į palatą įėjo skyriaus vedėja ir griežtu balsu pasakė „labas rytas", pasisveikino ir anie.

Apie gydymą. Lašelinė - antibiotikai, lašelinė - antibiotikai... . Guodžiau save, kad ta pačia proga ir kraują pravalysiu, lašelinės gerai. Ryte iki pietų - skyriaus gydytojo vizitacija. Kaip ir pirmąjį kartą nustebino daktaro įsakmi apklausa. Turi atsakinėti tik į klausimus ir tik labai tiksliai. Jei pradėsi pasakot apie „bobučių vargus", būsi iškart nutrauktas. Visai kaip armijoj. Supratau, kad tai teisinga.

Kiekvienas daktaro vizitas siejamas su didele viltim būti išrašytam. Po trijų dienų gydymo turėjau ir aš palikti „apartamentus" (patikėkit, noriai čia niekas jūsų nelaikys), bet vėlgi paklausiau savo moterų ir pasisakiau, kaip iš tiesų aš blogai jaučiuos. Tada gydymą atnaujino ir šįkart sėkmingiau.

Sergant plaučių uždegimu, labiausiai nualina bemiegės naktys (3-4 paros). Turi kas kelios minutės šokt išsikosėt. Momentais nebesupranti kas darosi, galvoje ūžia varpai, aplink lovos šoka... Šitą reikia būt pasirengusiam pergyvent.  Kai palatoje tokių daugiau ir dar su skirtingomis pakraipomis, išvis pasidaro linksma. Nepavydžiu sveikstantiems. O kai vidury nakties atveža naujoką iš reanimacijos....., spektaklis dar kitokių spalvų įgauna.

Dėsnis. Jei tave aptarnaus simpatiška ir maloni seselė, o jei dar pavyks išspausti ir kokią flirto gaidelę, akivaizdu, kad artimiausias dvi tris valandas jausies visiškai pasveikęs.

Apie maitinimą. Negali tikėtis, kad ligoninėse maitins kaip restorane, galų gale ne to čia susirinkom. Bet įspūdžiai labai įdomūs. Pirmąją mano hospitalizacijos dieną pakliuvau kaip tik „ant pietų". Antro nedavė (dar nepriklausė), bet sriubos įpylė ir dar riekelę duonos bei batono davė. Iš pažiūros viralas gerai atrodė, visko ten pridėta, bet paragavus, skaudžiai nusivyliau, nei druskos nei cukraus nei ko kito... tiesiog be skonio. Tuomet užsikandau juoda duonele ir atsivėrė tokia puokštė...., paskui batonu..... Nejučiomis palyginau: namuose sriubą valgai su duona, kad stiprų skonį prigesintum, čia atvirkščiai.

Nuo tada duonos riekeles vis pasilikdavau, jeigu ką.

Maniau, kad taip bus visada, bet ne, buvo dienų, kai maistas visas buvo daugmaž skanus, tad ir nesupratau virėjų politikos.

Dar pirmąją dieną sesučių, išvežiojančių maistą, paprašiau šaukšto. Jos labai nustebo, kad neturiu ir iš kažkokio indo ištraukusios tarė - še, čia tau paskutinis, saugok, turėsi grąžinti. Paklausiau, ar dažnai negrąžina, - ką jūs, čia kiekvienas senukas taip ir taikosi namo nugriebt. Supratau, armijoj tarnavęs, žinau, šaukštą reikia laikyt prie savęs visais gyvenimo atvejais. Bet kur tau, po poros dienų atsipalaidavau ir atidaviau šaukštą kartu su lėkšte į plovyklą. Pavakary bandžiau atgaut, aiškinau kaip įvyko,- neturim ir viskas.

Pats kaltas. Tada pasirausiau savo lauknešėlyje, kurį buvo atnešę namiškiai, ir radau mažytį druskinį šaukštelį. Jis ir tapo mano komiškasis palydovas iki paskutinių viešnagės dienų toje ligoninėje. Aišku, jei labai būčiau norėjęs, būčiau „susiveikęs" normalius įrankius, bet aš vis tikėjausi, kad mane greit išleis..., o, be to, smagu buvo tokiu mažyliu įveikti sriubos lėkštę ar sugnaibyt kokį blyną, vis ne pirštu.

Sergant tokia liga, reikia gerti daug skysčių. Ligoninėje tuo nelepina, teko prisitaikyti ir  anksčiau už kitus pribėgti prie virdulių, kad pripildytų sklidiną mano atsivežtą termosiuką nesaldžios arbatos ar drungno kompoto. Yra ir kita išeitis, gerti savus gėrimus. Vienas palatos kaimynas turėjo dar geriau - elektrinį virdulį.

Beje, lašelinė kur kas geriau ir greičiau atskiedžia kraują nei suvartoti gėrimai.

Apie higieną. Ši ligoninė už daugelį kitų nei blogesnė, nei geresnė. Vienam aukštui, t.y. dešimčiai palatų skirti du tualetai: vienas vyrams ir vienas moterims. Vyrų tualete yra dvi uždaros kabinos ir vienas pisuaras, susigrūdimų nebūna. Tik labai keista, kad tualete nėra galimybės nusiplauti net rankų. Turi eiti į savo palatą, liesti rankenas ir tik tada palatos kriauklėj gali švariai nusimazgoti, pasinaudojęs čia esančiu dezinfektantu.

Per aštuonias mano viešnagės dienas palatoje buvo apgyvendintas tik vienas lietuvis, iš Vilniaus rajono, toks 82-jų metų diedukas, visiškas sveikuolis. Vien balsas ko vertas, inteligentiškas tembras, ramus, išlaikytas, juokiasi tarytum jaunuolis. Pats daug sportuoja, kiekvieną dieną lanko baseiną, kas antrą dieną lankosi čiuožykloje... Žodžiu, buvo nuostabu palyginti jį su kitais seniokais, 20-čia -30-čia metų jaunesniais.

Tai štai, tas jaunatviškasis diedukas piktinosi, kad ligoninėj nėra tualetinio popieriaus, neduoda rankšluosčių. Savo ruožtu aš jam priminiau tremties metus..

Todėl patarimas visiems, dar negulėjusiems: reikia su savimi turėti popieriaus, servetėlių, o dar geriau drėgnų servetėlių. Visa kita, jūsų komforto - diskomforto reikalas.

Kaip vėliau sužinojau, galima viską išsireikalauti: ir pižamą, ir rankšluostį, ir šaukštą...., bet tai turi skirti ūkvedė, o kada jinai būna, nieks nežino.

Sveikimo link. Išleido mane toli gražu ne darbingos būsenos, bet svarbiausia - sveikstantį. Kaip ne kartą minėjo daktaras, epidemijos metu plaučių uždegimas gydomas ambulatoriškai, t.y. namie. Dabar jau žinau, kokias stadijas sergantysis turi pereiti. Bet jei būčiau likęs namie, nežinau, ar namiškiai ir aš pats būtume ištvėrę.

Įdomiausia, kad ligoninėje per visą laiką iš personalo pusės nė žodeliu nebuvo užsiminta apie tą kiaulių gripą. Manau, kad jie ir patys nelabai numano apie to viruso metamorfozes. Žiniasklaida negailestingai plaka čia medikus, čia politikus, bet juk daktarai daro ką gali, tikrai neturiu dėl to nusiskundimų. Vien jau kateterio masinis pritaikymas ligoniams ką reiškia. Seselė pasakojo, kad dar visai neseniai juos skirdavo tik išrinktiesiems. O dabar, vienu įdūrimu - visas kelių dienų ar savaičių intraveninis gydymas!

Linkiu neperšalti, nesusirgti, o jei taip atsitiko, tai - lengvai pasveikti.

Straipsnis ir nuotraukos vilniečio H.P.