Dantų spalva, kurią mes matome ir suvokiame, susidaro iš šviesos, kuri atsispindi nuo dantų, kokybės ir kiekio. Todėl, norint, kad dantys būtų ryškesni, reikia pašalinti viską, kas trukdo pilnam šviesos atsispindėjimui, t.y. reikia padirbėti dantų šepetėliu arba padidinti atspindintį paviršių – pavyzdžiui pakeisti senas patamsėjusias plombas.

Gana dažna patamsėjusių dantų priežastis yra kai kurių vaistų gausus vartojimas vaikystėje (dažniausiai tai yra taip vadinami „tetraciklininai dantys“). Nereta priežastimi gali būti danties trauma arba danties kanalų netinkamas gydymas, lemiantis danties formavimosi ir brendimo pažeidimus.

Taip pat danties emalio spalva pakinta dėl nuolat veikiančių įvairiausių dažiklių, kurių yra maisto produktuose, gėrimuose, vaistuose, tabake ir kosmetinėse priemonėse. Dažikliai gali nusėsti ant danties paviršiaus (išorinis nusidažymas) arba prasiskverbti į kietuosius danties audinius (vidinis nusidažymas). Jei dantys pagelto, tai greičiausiai požymis, kad daug geriama stiprios arbatos, kavos ar daug rūkoma.

Dantų spalva pakinta ir dėl vidinių veiksnių:

- pieno baltumo dantų spalva būdinga, kai yra padidėjęs skydliaukės veiklos aktyvumas;

- tamsiai geltona su rausvu atspalviu kramtomajame paviršiuje rodo antinksčių hiperfunkciją;

- geltonai ruda spalva – endeminės fluorozės požymis, kai fluoro per daug patenka į organizmą, pavyzdžiui, su geriamu vandeniu;

- melsvas atspalvis rodo, kad ilgą laiką naudojami geležies preparatai, arba, kad šio cheminio elemento per daug gaunama su geriamuoju vandeniu.

Specialistai teigia, kad medicininių priežasčių dantų cheminiam balinimui nėra. Jei dantų spalvos pasikeitimo priežastis – vidiniai veiksniai, tuomet juos būtina šalinti. O šiaip balinimas – daugiau mados reikalas.Baltų dantų mada pasireiškė po to, kai Holivude suspindo Merlin Monro šypsena. Moterys tiesiog atakavo stomotologus, svajodamos turėti „Monro šypseną“. Bet ar nepavojinga sveikatai šis masinis susidomėjimas dantų balinimu?

Žvelgiant į istoriją, dantų balinimas labiau panešėjo į eksperimentą nei į gydomąją procedūrą. Pirmieji balinantys prepratai buvo rugštynių rūgštis, chloras, amoniakas ir netgi kalio cianidas. Šios medžiagos pakankamai pavojingos ir su jomis reikia elgtis gana atsargiai. Pirmieji bandymai buvo su negyvais dantimis. Pamažu buvo sukurtas cheminio balinimo metodas, naudojant vandenilio peroksidą, pirmasis straipsnis apie tai publikuotas 1847 metais.

Šiuolaikinis cheminis balinimas

Cheminio balinimo procesą galima apibūdinti taip: vandenilio peroksidas skyla į vandenį ir atominį deguonį. Kadangi vandenilio peroksidas yra labai nestabili medžiaga, šiuolaikinėse dantų balinimo sistemose naudojamas karbamido peroksidas (arba šlapalo peroksidas), kurių vienas iš skilimo produktų yra atominis deguonis. Šio būdo pagrindas - oksidaciniai procesai, vykstantys dėl atominio deguonies poveikio natūraliems dantų audiniams. Balinimo rezultatas - emalio ir dentino atspalvio pasikeitimas. 1918 metais buvo atrastas dantų balinimo aktyvizacijos principas naudojant šilumą. Didelio intensyvumo šviesos spinduliai sukelia greitą temperatūros pakilimą vandenilo peroksido tirpale, todėl cheminiai procesai stipriai pagreiteja. Tačiau mokslininkai pažymi, kad toks metodas kenksmingas emaliui, nes rūgštys sukelia dantų audinių irimą.

Balinimas gydytojo kabinete

90-ųjų metų pradžioje buvo sukurta dantų balinimo technologija, kuri leido panaudoti medicininius lazerius. Tokios vadinamos „kabinetinės metodikos“ leido pagreitinti balinimo procedūras.

Balinimo procedūrų efektyvumas pas skirtingus specialistus gali skirtis, nes jis priklauso nuo balinančio preparato, jo koncentracijos ir nuo šviesos šaltinio galingumo. Vidutiniškai galima tikėtis 5 – 6 tonų spalvos pasiketimo (pagal įprastą spalvinę skalę). Kiek ilgai išliks rezultatas, priklauso nuo individualių organizmo savybių, o taip pat nuo to, kaip sąžiningai žmogus laikosi burnos higienos principų ir kaip dažnai tikrinasi profilaktiškai. Cheminio balinimo efektas trunka nuo vienerių iki trijų metų, paskui buvusi spalva grįžta, nes žmogaus organizmas stengiasi susigrąžinti gamtos „užprogramuotą“ dantų audinių būklę.

Geriausiai balinasi geltono, rudo arba oranžinio atspalvio dantys. Pagrindinės trys emalio spalvos – geltona, gelsvai balta ir melsvai balta, o atspalvių daugiau nei dvidešmt (nuo pilko iki rudo).

· Plombos. Viena iš sąlygų cheminiam balinimui - jokių dirbtinių padengimų priekiniame dantų paviršiuje. Tokios medžiagos, dažniausiai plombos, nepabąla. Todėl dantys šviesinami iki plombos spalvos, arba dantys balinami iki norimos spalvos, o po to plombos keičiamos.

· Jautrumas. Kita sąlyga – jokių plombų defektų ir neapsaugotų dentino vietų, nes tai gali iššaukti nepageidaujamą jautrumą.

· Akmenys, kariesas, apnašos. Prieš dantų balinimą reikia atlikti visas profesionalias burnos higienos procedūras: pašalinti kariesą, nuosėdas bei apnašas.

Maistiniai dažikliai. 48 valandų bėgyje po dantų balinimo procedūros reikėtų atsisakyti maisto produktų ir gėrimų, kurie gali dažyti (juoda arbata, kava, šokoladas, mėlynės ir pan.).

Apie 1960-uosius metus atsirado įvairios dantų balinimo sistemos, kurias galima naudoti namuose. Pačioje pradžioje buvo naudojamos skalavimo priemonės, to paties vandenilio peroksido pagrindu. Jos buvo naudojamos kaip antiseptinės medžiagos gydyti dantenų ir minkštųjų audinių uždegimus. Stomotologai pastebėjo, kad šių skalavimo priemonių naudojimas kapose ne tik gydo, bet ir balina dantis. Formuojantis dantų balinimo namuose metodui buvo pradėti naudoti geliai (vandenilio peroksido pagrindu), nes jie ilgiau išlaiko aktyvumą.

Šiuo metu balinimo namuose metodas yra pats populiariausias. Metodo principas: naudojama individuali plastikinė kapa, kuri atitinka dantų eilę. Į kapą dedamas balinamasis gelis, kuris supakuotas atitinkamomis dozėmis. Ekspozicijos laikas priklauso nuo gelio veikliosios medžiagos koncentracijos ir gali būti nuo 30 minučių iki keleto valandų. Standartinė balinimo schema: 14-20 dienų po 6-8 valandas (įprastai tai naktinis laikas). Yra ir vadinamų pagreitintų balinimo variantų, užtrunkančių 3-7 dienas.

Tiems, kurie nepasiruošę savo dantų balinti vandenilio peroksidu, yra paprastesnė šviesinimo procedūra. Profesionalus dantų valymas pašalina apnašas ir kruopščiai išvalo tarpdančių tarpus. Tokį valymą atlieka burnos higienistas. Šis metodas laikomas saugesniu, lyginant su cheminiu dantų balinimu. Į dantis yra nukreipiama aukšto spaudimo vandens srovė su ištirpinta soda, todėl dantys tampa baltesni. Ši procedūra dar yra vadinama „Air Flow“.

Dauguma reklamų žada, kad naudojant balinančias pastas dantys spindės it perlas, tačiau visiškai neatsižvelgiama į danties spalvos pasikeitimo priežastis, kurios gali būti ne tik išorinės, bet ir vidinės. Jeigu net balinimas gydytojo kabinete neduoda jokio rezultato, tai laukti stebuklų iš pastos neverta.

Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad į balinamųjų pastų sudėtį įeina abrazyvinės medžiagos ir detergentai, kurie turėtų pašalinti apnašas. Tačiau, naudojantis vien dantų šepetėliu pasiekiami toli gražu ne visi danties paviršiai. O abrazyvinės medžiagos iš lėto, bet užtikrintai ardo emalį. Todėl gydytojai stomatologai rekomenduoja kaitalioti pastas - kurį laiką naudoti balinančią pastą, o po to paprastą. O jei emalis labai plonas, jautrus, dantų šaknys apnuogintos ar yra dantenų uždegimo požymių, balinančios pastos naudoti nerokomenduojama visai.Balinanti kramtomoji guma – taip pat tėra mitas. Ji gali padėti, anot reklamos, „išlaikyti rūgščių-šarmų“ pusiausvyrą, vadinasi ji gali tik padėti išlaikyti esamą dantų būklę. O jei atrodo, kad dantis reikia balinti, kramtomoji guma – ne išeitis.

Dantų balinimo neigiamos pusės

Gydytojai įspėja, kad negalima balinti dantų, jei sergate parodontoze, jei esate nėščia, maitinate kūdikį krūtimi arba jei esate alergiškas vandenilio peroksidui. Taip pat nerekomenduojama balinti dantų, kai kalasi protiniai dantys. Be to, pacientams, kuriems nėra 18 metų, dantų balinimas taip pat nėra leidžiamas, nors dauguma klinikų labai sėkmingai pažeidžia šį punktą.

Emalio pažeidimas. Specialistai dantų balinimą dažnai prilygina plaukų šviesinimui – net ir naudojant šiuolaikiškas balinančias medžiagas, šios abi procedūros naudos sveikatai tikrai neduoda, išskyrus grožį.

Štai kas vyksta, kai Jūs sėdite stomatologo kėdėje ir balinate dantis daugiau nei 1-2 tonais: gydytojas iš pradžių Jūsų dantis paveikia stipria rūgštimi, po to aptepa stipriu peroksidiniu geliu ir kaitina įvairiausiais būdais, norėdamas sustiprinti reakcijas. Taigi visų pirma dantų balinimas - tai stiprių medžiagų poveikis, kuris iš dantų išplauna organines medžiagas ir plonina emalį, todėl jis tampa trapus, porėtas ir vis labiau "imlus“ bet kokiems pigmentams.

Neaiškumas. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek pabals dantys. Kiekvienas atvejis individualus. Galutinis variantas priklauso nuo pirminės dantų spalvos, dažniausiai galima pasiekti pašviesėjimo dviem atspalviais. Taip kaip negalima brunetės paversti akinančia blondine po pirmo plaukų šviesinimo, taip ir užkietėjusio kavos mėgėjo ar rūkoriaus šypsenos nepadarysi holivudiškai balta per kelias valandas.

Laikas ir pinigai. Pats efektyviausias balinimo būdas naudoajnt lazerį kaip vandenilio peroksidą aktyvinančią priemonę, yra ir pats brangiausias. Vieno vizito nepakaks, todėl nepigią procedūrą reikės kartoti keletą kartų. Beje, bet koks balinimas ne ilgalaikis, po keleto metų procedūrą reikia kartoti.

Gydytojo kabinte procedūra ne iš maloniųjų. Balinant dantis stomatologo kabinete, procedūra gali būti netgi skausminga. Profesionaliai naudojamo gelio sudėtyje gali būti didelė koncentracija vandenilio peroksido (nuo 35 iki 50 proc.), geliuose, kuriuos galima naudoti namuose yra tik iki 10 proc. peroksido. Tokios stiprios balinimo procedūros gali sukelti cheminius nudegimus. Todėl gydytojas stomatologas turi užtikrinti burnos ertmės ir dantenų apsaugą specialiomis plėvelėmis ir įklotais. Kadangi procedūros metu stipriai paveikiamas danties emalis, dantys gali pasidaryti labai jautrūs karščiui ar šalčiui, o taip pat sukelti dantenų perštėjimą.Namuose – nereiškia, kad greitai. Atbalinimo namuose procedūrą stomatologai rekomenduoja tik kantriems ir atidiems žmonėms. Neatsargiai elgiantis galima nudeginti gleivinę.Antibiotikai neišbalinami. Tie, kas turi „tetraciklininius dantis“ (vaikystėje teko sugerti labai daug tetraciklino ir kitų antibiotikų), balinimas, ko gero, napadės. Šie preparatai kaupiasi organizme ir metams bėgant keisčia dantų spalvą – jie pamažu gelsta iš vidaus. Tokius dantis balinti nėra tikslo.

Kosmetologai nepataria. Profesionalūs kosmetologai primena, kad po 40 metų labai balti dantys išryškina senstančią odą, ne itin spindinčias akis ir ne tokią ryškią plaukų spalvą, nes pigmento organizme mažėja. Kosmetologai rekomenduoja dantis balinti tik vienu tonu, tada šypsena atrodys natūralesnė. Kitu atveju draugė visai nepiktybiškai gali pasidomėti: „Ar tik nebūsi pasidailinęs šypsenos dirbtiniais porcelianiniais dantukais?“. Na, juk negali tokio amžiaus žmogus turėti nenatūraliai baltus dantis.

Prieš pasiryžtant balinti dantis cheminiu būdu, dar kartą įsigilinkite į metodo esmę, pasverkite visus „už“ ir „prieš“, pasitarkite su gydytoju, kuriuo pasitikite. Galbūt nuspręsite, kad Jums užtenka profesionalios burnos higienos procedūros, reguliaraus profilaktinio lankymosi pas dantų gydytoją ir šypsenos iš visos širdies. Ne tik „holivudiška šypsena“ yra graži, Jūsų vidinis pasaulis ir nuoširdus bendravimas su kitais žmonėmis Jūsų šypseną paverčia ne mažiau gražia ir miela.

S. P.