Psichoterapeutė Vilma Mažeikienė

Pasaulio pabaigos negalime prognozuoti ir veikti. Tačiau savo gyvenimą, kuris po skyrybų atrodo beužgestantis, galime! Tereikia išdrįsti žengti keletą žingsnių netvirta žeme.

„Niekada nemaniau, kad skyrybos palies ir mane. Girdėdavau, kad žmonės skiriasi, bet niekada nemaniau, kad patirsiu tai savo kailiu. Skausmas, kurį patyriau skyrybų metu, iki šiol manęs neapleidžia, o naktimis vis dar sapnuoju košmarus. Kaip reikės toliau gyventi? Nejau tas skausmas, nusivylimas tęsis amžinai? Išsiskyrusios pažįstamos poros jau atsistojo ant kojų, tikiu, kad ir aš atsigausiu, taip norėčiau, kad tai baigtųsi kuo greičiau", - sunkia skyrybų patirtimi dalijasi Monika. Dažnas žmogus, išgyvenantis šeimos ar ilgalaikių santykių skyrybų dramą, patiria panašius jausmus. Skyrybos sukrečia ir aplinkinių - vaikų, seserų, brolių, senelių, draugų - gyvenimą. Tai - tarsi šiuolaikinė epidemija. Kas penktas lietuvis šiuo metu gyvena be antrosios pusės ar yra išsituokęs.

Akistata su sielvartu

Skyrybos - skausmingas dvasinis procesas, kiekvieno asmens sieloje paliekantis savitų skaudulių. Praktika rodo, kad po skyrybų žmogus visiškai atsigauna tik po dvejų trejų metų. Išgyvenimus skyrybų metu galima prilyginti artimojo mirčiai. Skyrybos - tai visų pirma santykių mirtis, sukelianti pačių įvairiausių skausmingų jausmų ir išgyvenimų: praradimo jausmą, kaltę, ateities baimę, nusivylimą, izoliaciją, nebepasitikėjimą savimi ir pan. Ateityje tvyro juoda skylė, iš po kojų slysta žemė. Pasaulis, gyvenant dviese, atrodė toks saugus ir patikimas, o dabar - grėsmingas, egzistencija padvelkia vienatve. Mirus artimam žmogui supilame kapą, prie kurio galime sugrižti kiekvieną kartą, kai sunku, kai norisi pasikalbėti su mirusiuoju. Supiltas kapas sąmonėje užfiksuoja mintį - viskas baigta, niekas nebegrįš. Išsiskyrus būna sunku susitaikyti su praradimo mintimi. Dažnai kuri nors pusė susikuria iliuzijų, kad praeitį galima susigrąžinti, kad jausmai vėl atgis. Dėdami tuščias viltis kankiname save ir terorizuojame kitą, užuot jį paleidę, pasirūpinę vaikais ir gyvenę toliau.

Svarbiausias tikslas po skyrybų - atrasti jėgų prisikelti iš naujo. Tam reikės sumokėti tam tikrą dvasinio skausmo kainą, t. y. leisti sau išgyventi gana sunkių jausmų paletę. Kurį laiką bus sunku, nuolat lydės dvasinis skausmas, kančia, kaltė, sielvartas - tai skyrybų palydovai. Giliai išgyvenamas sielvartas yra normalus ir būtinas dalykas. Tai tokia svarbi ir įprasta gyvenimo dalis, kaip valgymas ar miegojimas, nors ne tokia maloni. Neišreikštas sielvartas sukelia atsainumą, tuštumą, šaltumą kitiems, slegiantį rutinos jausmą, nervingumą, savęs gailėjimą, sarkazmą ir vis labiau užvaldančią trauką bet kokia kaina nuo visų sunkumų pabėgti per alkoholį, padriką seksualinį gyvenimą, narkotikus, lošimą. Vidinio sielvarto panaikinti niekas kitas nepajėgs. Jis išnyks tik su juo susidūrus akis į akį, susitikus su savimi.

Abiem po dalelę kaltės

Išsiskyrusiam asmeniui svarbu atskirti santuokinę nesėkmę nuo asmeninės. Tai du skirtingi dalykai. Paskendę skyrybų problemose žmonės dažnai nepajėgia šio skirtumo įžvelgti. Tačiau jis yra. Ir yra neabejotinai tikras. Santuoka gali žlugti dėl daugelio priežasčių. Tai nereiškia, kad dėl to turite kaltinti ir smerkti save ir savo gyvenimą. Santuoka galėjo būti pasmerkta nuo pat pirmojo jūsų pasimatymo. Ją galėjo parklupdyti kurio nors iš partnerių nebranda, lūkesčių skirtumai, finansinės bėdos, priklausomybė nuo alkoholio, nesantuokiniai sutuoktinio ryšiai, tėvų nuolatinis kišimasis ir t. t. Priežastys įvairios. Tik praėjus pakankamai laiko galėsite aiškiau į viską pažvelgti ir įvertinti santuokos klaidas. Dažnai išsiskyrę asmenys priekaištauja sau. Tai normalu. Tik nepamirškite suvokti ir priimti tik savo dalį kaltės, o kitą dalį palikti buvusiam sutuoktiniam - tai jo bagažas. Santykius kuria du žmonės, todėl kaltę ir atsakomybę reikėtų dalytis abiem. Nesigraužkite, palikite erdvės naujiems santykiams. Skyrybomis gyvenimas nesibaigia. Jis juda į priekį nepaisydamas iškilusių kliūčių.

Išsilaisvinimas iš praeities skaudulių yra pats sunkiausias etapas. Kitas žingsnis - atrasti savo naująjį „aš", kad galėtumėte toliau gyventi ir kurti naujus santykius. Čia svarbūs keturi uždaviniai - emocijų priėmimas, gyvenimo pertvarkymas, kelionė į save, naujų santykių mezgimas. Tai sekinantys ir skausmingi žingsniai, tačiau juos žengęs jausitės vientisa ir save mylinti asmenybė, kurią galiausiai pamils ir kitas žmogus.

www.psichologijatau.lt