Infekcinių, onkologinių, genetinių ligų, nevaisingumo, alergijos, patogeninių mikroorganizmų tyrimai

Šienligė - žiedadulkių sukeliamas susirgimas
Sukurtas: 2016-12-10

Kai atšyla oras, linksmai čiurlendami rytą pasitinka paukščiai, kai sužaliuoja miestai ir kaimai, nejaugi pavasaris gali būti nemielas?  Deja, taip. Jei Jus ar Jūsų artimą kankina šienligė, pavasaris asocijuojasi su nemalonia savijauta. Grožėtis ir džiaugtis žydinčiais sodais patartina tik nuotraukose arba pro patikimai uždarytą langą. 

Polinozė (lot. pollen - žiedadulkė), arba kaip mes ją pratę vadinti, šienligė - vienas iš labiausiai paplitusių alerginių susirgimų, dėl kurio kenčia nuo 2 iki 20 procentų gyventojų. Pirmas oficialus pranešimas apie sezoninę akių ligą buvo paskelbtas 1819 m. Jos priežastimi buvo laikytas šienas, todėl liga ir pavadinta šienlige.

Apskritai Žemės rutulyje auga keletas tūkstančių augalų rūšių ir tik apie penkiasdešimties  iš jų žiedadulkės gali išprovokuoti polinozę. Daugiausiai tai tokie augalai, kurie apsidulkina vėjo pagalba, nes jie išskiria labai daug žiedadulkių, kurios yra smulkios (0,02-0,04 mm). O vėjas jas išnešioja toli ir dideliais kiekiais.

Šienlige serga žmonės, kurių organizmas stipriau reaguoja į žiedadulkes, jiems išsivysto alerginė reakcija. Tokia reakcija yra organizmo atsakas į pakartotinį žiedadulkinio alergeno įkvėpimą. Šiai ligai būdingas griežtas sezoniškumas ir tai, kad dažnai pažeidžiama ne viena organizmo sistema.

Etiologinis polinozės veiksnys (priežastis) - augalų žiedadulkės. Žiedadulkės antigeninis aktyvumas, sukeliantis šienligę, sąlygojamas tam tikrų medžiagų - polipeptidų ir glikoproteidų. Pagal antigeninį aktyvumą yra išskiriamos kelios grupės alergeninių augalų.

Ypač dideliu antigeniniu aktyvumu pasižymi ambrozijos, pievų žolių, varpinių žolių ir piktžolių žiedadulkės. Tuo tarpu spygliuočių žiedadulkės retai kada būna šienligės priežastimi. 

Be to, turintiems šią nemalonią problemą ir jų artimiesiems vertėtų žinoti, kad egzistuoja antigeninis bendrumas tarp augalo žiedadulkių (lapų, stiebų ir vaisių) ir tarp giminingų augalų. Panašią polivalentinę alergiją reikia turėti omenyje dėl šienligės paaštrėjimų profilaktikos.

Sergantiems šienlige pravartu žinoti orientacinį laiką, kada daugiausiai ore sklando augalų žiedadulkės:

Periodas

Augalai

Pavasario

Topolis, ąžuolas, beržas, lazdynas, klevas, alksnis, platanas ir kt.

Pavasario - vasaros

Miglė (pašarinis augalas), varputis, eraičinas, pašiaušėlis, dirsė (piktžolė), rugiai, kukurūzai ir kt.

Vasaros - rudens

Ambrozija, pelynas, balandūnė ir kt.

Tikslesni alergiją sukeliančių augalų žydėjimo kalendoriai sudarinėjami pagal konkrečią vietovę. Reikia atsižvelgti į tai, kad žydėjimo laikotarpiai gali šiek tiek kisti priklausomai nuo oro sąlygų per 7-10 dienų.

Taip pat žiedadulkių koncentracija ore priklauso nuo oro temperatūros ir atmosferos slėgio, vėjo greičio. Per lietų ir iš karto po lietaus, kai didelė drėgmė ir kai nevėjuotas oras, žiedadulkių koncentracija ore sumažėja.

Patogenezė (išsivystymas)

Pirmas žingsnis polinozės grandyje - žiedadulkės prasiskverbimas į organizmą. Visų pirma, tai sąlygoja žiedadulkės struktūroje esantis taip vadinamas "prasiskverbimo veiksnys", kuris sudaro galimybes žiedadulkių dalelėms prasiskverbti pro gleivinių epitelį, o antras veiksnys - sutrikusi apsauginė, barjerinė viršutinių kvėpavimo takų funkcija.

Sergantys šienlige "apsaugos defektus" paveldi. "Apsaugos defektai" - tai:

  • - sekrecinio imunoglobulino IgA deficitas (kitaip tariant, silpnesnis imunitetas);
  • - makrofagų ir granulocitų vietinės apsauginės funkcijos sutrikimas, sumažėjusi medžiagos, stabdančios žiedadulkių "prasiskverbimo veiksnio" aktyvumą, gamyba;
  • - kvėpavimo takų vienasluoksnio kubinio epitelio funkcijos sutrikimas (dėl fizinių ir cheminių dirgiklių, virusinių respiratorinių infekcijų).

Kai žiedadulkė prasiskverbia, išsivysto vietinė alerginė reakcija - alergenų tirpios frakcijos prasiskverbia į limfą ir kraują, tuomet didėja įsijautrinimo lygis ir į alergijos procesą įsijungia audiniai, neturintys jokio tiesioginio kontakto su žiedadulkėmis (apatiniai kvėpavimo takai, virškinimo traktas, šlapimo šalinimo sistema ir kt.).

Žiedadulkių alergenų prasiskverbimas iššaukia antrą patogenezės fazę, kuri vadinama imunologine. Į alergiją linkę žmonės pasižymi genetiškai apspręsta gausesne imunoglobulino Ig E sinteze veikiant alergenams, tame tarpe ir žiedadulkėms.

Vykstant eilei biocheminių reakcijų, pereinama į patofiziologinę fazę - paburksta gleivinės, suaktyvėja gleivių produkcija, atsiranda lygiųjų raumenų spazmai. Ši patofiziologinė reakcija pasireiškia praėjus 10-20 min. nuo alergeno poveikio ir nulemia šienligės klinikos pasireiškimą.    

Polinozės (šienligės) klinika

Kaip jau buvo minėta, pirmiausiai šienligei būdingas griežtas sezoniškumas ir ūmūs, recidyvuojantys respiratoriniai sindromai. Viršutinių kvėpavimo takų alerginis uždegimas pasireiškia rinorėja (vandeningos išskyros iš nosies), čiaudėjimu, kvėpavimo per nosį sutrikimu, nosies, gomurio, akių niežuliu, ašarojimu. Sergantieji išskiria daug skysto vandeningo sekreto, kuriame daug eozinofilų (kraujo ląstelių, kurios atspindi alergines organizmo reakcijas). Jei į procesą įsitraukia ir smulkiųjų bronchų ir bronchiolių gleivinės, gali išsivystyti bronchinės astmos priepuoliai (žiedadulkinė astma išsivysto 20% ligonių).

Pačiame sezono įkarštyje ligoniai pažymi ir bendrus negalavimus: sudirgimą, lengvą nuovargį, apetito stoką, depresiją, sulysimą ir kt.

Ligos sezoninio paūmėjimo sunkumas priklauso nuo žiedadulkių kiekio ore, žiedadulkių sezono trukmės, individualaus jautrumo lygio. Net ir po žiedadulkių ore koncentracijos sumažėjimo kai kurie ligoniai ilgą laiką stebi šienligės požymius, kurie pasireiškia po veiksnių, visiškai nesusijusių su žydėjimu (stipraus kvapo, oro užterštumo, temperatūros režimo pokyčio ir pan.).

Dalis sergančiųjų šienlige patiria vidaus organų pažeidimų, kurie pasireiškia griežtai sezoniškai ir visiškai išnyksta po žydėjimo sezono.

Šienligės diagnozė nustatoma surinkus alergologinę anamnezę, atsižvelgiant į augalų žydėjimo kalendorių konkrečioje geografinėje zonoje, ir patvirtinama diagnostine odos jautrumo reakcija į atitinkamus žiedadulkių alergenus. Testai atliekami ne žydėjimo sezono metu.

Bendrieji gydymo principai

Sergantieji šienlige arba įtariantys ja sergą, visų pirma turėtų apsilankyti pas alergologą ir išsitirti, kokių augalų žiedadulkėms jie alergiški. Tokiu būdu lengviau taikyti profilaktines priemones, nes tiksliai žinote, kokiu laiku gali prasidėti nemalonioji sloga.  

Gydymo taktika priklauso nuo sezono ir ligos fazės.

Žydėjimo sezono metu gydymas turi būti nukreiptas į organų-taikinių apsaugą nuo specifinių alergenų poveikio. Visi vaistai, naudojami šiuo periodu, gali būti suskirstyti į dvi dideles grupes:

1. Vaistai, kurie veikia profilaktiškai

 1.1. Nesteroidiniai antialerginiai vaistai. Jie užkerta kelią ankstyvai alerginei reakcijai. Juos naudojant slopinamas gleivinių alerginio uždegimo išsivystymas, sumažėja eozinofilų. Norint išvengti alerginės reakcijos, tokius preparatus reikia naudoti viso nepalankaus sezono metu. Yra įvairių tokių vaistų formų, todėl esant skirtingiems šienligės klinikiniams požymiams galima rinktis labiau tinkamą variantą.

Pavyzdžiui, veiklioji mežiaga natrio kromoglikatas (yra daug ir skirtingų firminių pavadinimų) gali būti naudojamas kaip purškalai į nosį, aerozoliai, akių lašai, milteliai inhaliacijoms. Arba ketotifenas gali būti geriamas tabletėmis, kapsulėmis ar sirupo pavidalu.

1.2. Selektyviniai vietinio poveikio kortikosteroidai. Šiuolaikiniai gliukokortikoidai pasižymi aukštu terapiniu aktyvumu. Jų naudojimas leidžia pasiekti gerą efektą, o sisteminių reakcijų pasireiškimo rizika minimali. Reikia atminti, kad vietiniai gliukokortikoidai veikia palyginti lėtai, ypač pradžioje, todėl tuomet juos reikėtų kombinuoti su vaistais, kurie mažina ūmius alergijos simptomus. 

Šių vaistų grupei priklauso beklometazono dipropionatas, flunisolidas, triamcinolonas, flutikazono propionatas.

2. Simptominio poveikio vaistai (antihistamininiai preparatai).

Antihistamininiai preparatai naudojami alerginio rinito, konjunktyvito, Kvinkės edemos, alerginių dermatozių gydymui ir pan. Pastaruoju metu vis plačiau naudojami naujos kartos preparatai, kurie išleidžiami įvairiomis formomis (tabletėmis, sirupais, akių lašais, nosies purškalais), todėl juos galima gerti arba vartoti vietiškai.

Vaistų privalumai:

  • - patogu gerti (1-2 kartus per dieną),
  • - nėra sedatyvinio efekto (migdančio poveikio);
  • - greitas alerginių reakcijų panaikinimas (per pirmą valandą po vaistų suvartojimo);
  • - ilgalaikis poveikis, išliekantis iki paros;
  • - galimybė vartoti vaistus kartu su maistu (stabilus absorbcijos žarnyne greitis);
  • - neišsivysto tolerancija, t.y. nėra pripratimo prie vaisto pavojaus.

Štai keletas naujos kartos antihistamininių preparatų pavyzdžių: astemizolas, loratadinas, levokabastinas, cetirizinas, ebastinas.
Šie vaistai skiriami pirmosiomis šienligės paūmėjimo dienomis, vėliau palaipsniui pereinant prie vaistų, veikiančių profilaktiškai.

PROFILAKTIKA

Be gydymo vaistais, ypač pirmaisiais gydymo metais, ligoniai turi vengti masinio susidūrimo su žiedadulkėmis. Tam reikia:

  • - pagal galimybes langus ir duris, kur yra ligonis, laikyti uždarius;
  • - patalpas vėdinti nakties metu, kai žiedadulkių koncentracija atmosferoje yra minimali;
  • - virš langų ir durų pakabinti drėgnus skudurus arba keturių sluoksnių marlę;
  • - kiekvieną dieną valyti patalpas drėgnu būdu.

Nepamirškite, kad tiek kambarinės, tiek sodo ir lauko gėlės gali iššaukti ligos paūmėjimą, nes turi bendrų su medžiais, pievų žolėmis ir piktžolėmis antigenų.

Šienligės paūmėjimo periodu padidėja kryžminis jautrumas alergenų poveikiui - padidėja alerginių reakcijų namų dulkėms, gyvūnų kailiui, vaistams galimybė.

Žmonėms, sergantiems šienlige, geriausia vieta vasaros atostogoms - kopos, vandenviečių krantai. Išėjus pasivaikščioti, reikėtų dėvėti gerai priglundančius akinius (akių apsaugai). Grįžus iš lauko, reikia tuoj pat pakeisti aprangą, nusiprausti po dušu, praskalauti burną, praplauti akis.

Mitybos racione, o ypač pavasario ir vasaros periodu, reikėtų riboti maisto produktus, kurie gali sukelti alergiją, o taip pat augalinės kilmės produktus, kurie turi bendrus antigenus su alergiją sukeliančių augalų žiedadulkėmis. 

Ne augalų žydėjimo sezono metu ir kai ligoniai nevartoja vaistų, galima išbandyti keletą gydymo būdų - specifinę imunoterapiją arba specifinę hiposensibilizaciją. Metodo esmė - tolerancijos formavimas (jautrumo praradimas) įvedant alergeną ligoniui palaipsniui didėjančiomis dozėmis. Vaikams ir jauniems žmonėms, ypač ankstyvoje ligos stadijoje, specifinė imunoterapija yra pakankamai efektyvus gydymo būdas. Tokį gydymo būdą gali paskirti tik gydytojas-alergologas.  

Gerda Pleškienė
anonsas.lt    

Nuotrauka iš Scanpix

Komentarai (0)
Prisijunkite, kad galėtumėte komentuoti